PONIABUDĖ (lot. Phallus, lenk. Sromotnik, vok. Stinkmorche)

Liaudiškoje medicinoje jauni žemės taukai, jų drebutinės masės spiritinis antpilas buvo vartojamas nuo reumato ir podagros. O senovės kiniečiai (dėl tokios grybo formos) gamindavosi iš jo meilės gėrimus, sužadinančius aistrą.


Poniabudės sugebėjimai 


Grybai - vieni keisčiausių gamtos kūrinių, kuriais rimtai mokslas susidomėjo dar visai neseniai. Susidomėjo ne kulinarine verte, bet jų gydomosiomis savybėmis. 

Grybų karaliumi pagal gydomąsias savybes nuo seno laikomas japoniškas grybas shiitake, kurio pagalba gydoma daugelis ligų, įskaitant ir piktybinius auglius.

Na, jeigu japonai turi karalių, tai mūsų miškuose auga ne ką prastesnis, o kai kuriais atžvilgiais ir gerokai pranašesnis grybas Phallus impudicus, liaudyje vadinamas poniabude, panagrybiu ar žemės taukais. Šis grybas nuo seno gerai žinomas ir labai vertinamas Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje. Valgė jį šviežią su grietine, paskanindami druska ir pipirais, darė užpilus su degtine ar kagoru, džiovino. Poniabudės sultimis merginos ir moterys tepdavo veidą, kad oda būtų švelni ir skaisti.

Spiritiniu antpilu gydė egzemą, hemarojų, miomą, podagrą, mastopatiją, net vėžinius susirgimus. Susirgę gripu, sloga, angina, pasunkėjus kvėpavimui skalavo gerklę grybo sultimis. Žalius grybus valgė, gydydamiesi nuo gastrito, skrandžio opos ar šiaip organizmo sustiprinimui. 

Užklupus mastopatijai, podagrai, radikulitui ar reumatizmui, poniabudės sultis maišė su moliu ir dėjo ant skaudamos vietos. Džiovintų grybų milteliais gydė negyjančias žaizdas, odos grybelį. Sakoma, kad vieno arbatinio šaukštelio poniabudės miltelių pakanka, kad visą dieną žmogus būtų kupinas energijos, juos naudojo esant bendram organizmo nusilpimui ir nuovargiui.

Pirmieji moksliniai - medicininiai liudijimai apie šį grybą mus pasiekia iš XVII a. vokiškų šaltinių - ten pirmą kartą minima apie Berlyno gydytoją Karo, kuris šiuo grybu sėkmingai gydė piktybinius auglius.

Kur auga šis gamtos stebuklas? Dažnesnis lapuočių miškuose su derlingu dirvožemiu, auga vasarą ir rudenį, lengviausiai atpažįstamas pagal kvapą - smirda dvėseliena.

Maistui ir vaistams vartojami jauni kiaušinio formos ir dydžio vaisiakūniai. 

Jauni grybai yra vištos kiaušinio pavidalo ir dydžio, balti, pusiau iš žemės išlindę arba dažnai būna ir žemės paviršiuje. Toks kiaušinis sudarytas iš dviejų sluoksnių, tarp kurių yra platus tarpas, pilnas skaidrios, gelsvos spalvos, drebutinės masės, kurioje yra grybas. Luobelei trūkus, staigiai iš jos išsineria 20 cm. aukščio grybas.  
Kepurėlė: 3-4 cm. aukščio, kūgio pavidalo, nukirsta viršūnėle, sudaryta iš smulkių raukšlelių, lyg bičių korys, padengta storu žalių gleivių sluoksniu, kuriame yra daugybė gelsvų sporų. Šis žalių gleivių skystis yra labai nemalonaus dvėselienos kvapo, ir tuo privilioja vabzdžius, kurie išnešioja sporas. 

Kotas: 3-4 cm. skersmens, kiauraviduris, korėtai akytu paviršiumi. 

Auga liepos-rugsėjo mėn. lapuočių ir mišriuose miškuose, parkuose. Lietuvoje vietomis randama gausiai. Kai kuriose šalyse jauni, kol neturi kvapo, yra valgomi. Suaugęs grybas vartoti netinkamas. 

Po išoriniu vaisiakūnio sluoksniu randasi žele pavidalo masė, kuri ir yra naudojama vaistams. Valgyti galima visą grybą, kol iš jo neišaugo sporofikuojantis „falas“ - suaugęs grybas vartoti netinkamas. 

Septintajame dešimtmetyje pasirodė, kad liaudies medicinos žinios apie šį grybą tikrai ne iš piršto laužtos. Patekusi ant laboratorinio stalo, poniabudė iš karto tapo sensacija. Pasirodė, kad jos galimybės šalinti cholesteriną ir mažinti kraujo spaudimą dvigubai didesnės nei garsiojo shiitake, poniabudės fitoncidai taip pat pasirodė aktyvesni: jie naikina herpio, gripo, hepatito fitoncidai virusus. 

Visgi mūsiškė karalienė nusileidžia japoniškajam karaliui imuninės sistemos stimuliavimo srityje, bet jos priešvėžinis poveikis toks pat. Sakoma, kad tie, kurie valgo šviežias poniabudes, niekada nesuserga vėžiu. Irinos Filipovos fungoterapijos centro Peterburge specialistai patvirtina: iš tikrųjų poniabudėse esantys polisacharidai skatina organizme perforino gamybą, kuris nužudo vėžines ląsteles. Ląstelių membranose jie padaro skylutes ir piktybinės ląstelės žūsta. Tokiu būdu perforinas neleidžia joms dalintis ir formuoti auglio. 

Be visų paminėtų savybių poniabudė turi dar vieną, irgi žinomą nuo senovė s- ji puikiai sprendžia „vyriškas“ problemas. Teigiamai veikdama visą hormoninę sistemą ir sugrąžindama elastingumą kraujagyslėms, poniabudė gali išgydyti prostatos ligas, skatina potenciją ir bet kokio amžiaus vyrams sugrąžina pasitikėjimą savimi, poniabūdė ne tik grąžina vyrišką jėgą, bet padeda ją ilgai išlaikyti.

Poniabūdės „kiaušinį“ smulkiai susmulkinti, sumaišyti su grietine ir valgyti. Sakoma, kad po 10-12 dienų tokio valgymo vėžys išnyksta.

Gydo:
Endokrininės sistemos sutrikimus; šlapimtakių sutrikimus; kepenų sutrikimus; inkstų darbo sutrikimus; cholesterino padidėjimą; cukrinį diabetą 1 ir 2 laipsnio; hipertoniją; podagrą; skrandžio- žarnyno problemos; virusinės, bakterinės grybelinės infekcijos; onkologiniai susirgimai; impotencija; nevaisingumą, polipus, miomas, mastopatiją, adenomas; naikina herpio virusą.

Džiovintų grybų milteliais gydoma negyjančios žaizdas, taip pat odos grybelis. 

Užklupus mastopatijai, podagrai, radikulitui ar reumatizmui, poniabudės sultys maišomos su moliu ir dedamos ant skaudamos vietos.

Tinktūra: 
1) 50 g šviežios poniabūdės(5 gr sudžiovintos) užpilti 200 ml degtinės ir laikyti 14 dienų šaldytuve. 
Filtruoti nereikia - kuo ilgiau stovi - tuo vaistingesnė. 

Naudoti: 
Nuo 1 arbatinio šaukštelio iki 3 valgomų šaukštų - priklauso nuo susirgimo. Pavyzdžiui: sumažinti padidėjusį kraujo spaudimą užtenka 1 arbatinio šaukštelio 2 kartus per dieną. 

2) 100 g šviežios (10 g džiovintos) poniabūdės užpilti 200 ml degtinės ir laikyti 14 dienų šaldytuve. Nefiltruoti. Naudoti žaizdų apdirbimui 2 kartus per dieną, tik pridedant, bet nededant kompresų. 
Grybų nereikia plauti, o tik apvalyti sausu minkštu skudurėliu. 

3) Į trilitrinį stiklainį dedama 5-6 vienetus ir užpilti iki viršaus degtine (spiritas netinka). Stiklainį įdėti į politeleninį paketą ir užkasti giliau į žemę. Po 30-40 dienų vaistas paruoštas. Saugoti galima iki 3 metų. 

Tai vienas iš geriausių vaistų nuo visų navikų, padeda nuo dantų skausmo (tinktūra skalauti ir gerti), nuo reumato (naudoti įtrynimamas), nuo viduriavimo (išgerti arbatinį šaukštelį), ir jeigu užgula nosį (įtrinti šnerves), galima naudoti ligų profilaktikai išgeriant 1 arbatinį šaukštelį per dieną nevalgius. 

Košė iš šviežių poniabūdžių su cukrumi sėkmingai gydo bronchinę astmą ir tuberkuliozę. 

Miltelius nuo išdžiovintos ir sumaltos kavamale poniabūdės galima paberti ant lapo popieriaus ir padėti kambaryje. Grybo dulkės skraidančios ore įkvepiant apsaugos nuo peršalimo ligų. 

Milteliais galima barstyti negyjančias žaizdas.

PONIABUDĖ - Birute M. birute.martisiene@gmail.com

Komentarai

Rašyti komentarą